Mielas Mokytojau, tikriausiai nieko nėra nuostabiau nei tada, kai kiekvieną Tavo judesį seką  šimtai smalsių akučių, kai šimtai mažų rankučių laukia Tavo ištiestos rankos.

Pradžioje laukia rankos, kuri juos vestų sudėtingu, tačiau viliojančiu pažinimo keliu.

Vėliau - rankos, kuri galėtų padėti atsikelti suklupus, ar apkabintų, kai liūdna.

Ir galiausiai - rankos, kurios paspaudimas reiškia, kad esi subrendęs ir pasiruošęs naujam gyvenimo etapui.

Ir tą akimirką matyti jų akyse spindintį džiaugsmą ir kartu begalinį dėkingumą. Dėkingumą už viską ką jiems davėte.

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko pavaduotoja,
Darbo partijos Kėdainių rajono skyriaus pirmininkė
Virginija Baltraitienė