„Kuo mažiau laisvo laiko, tuo mažiau problemų – jos tiesiog dingsta“, – įsitikinusi Kėdainių kultūros centro Pelėdnagių skyriaus vadovė Žydrė Jasudavičienė. Veikli ir, kaip pati apie save sako, vietoje nenustygstanti moteris darbui atiduoda visą širdį. Jos galvoje nuolat kirba naujos idėjos ir sumanymai.

Darbas su vaikais – menas

– Šią savaitę Pelėdnagiuose vyksta kūrybinė stovykla vaikams ir jaunimui „Kūryboje atrandu save“. Ką joje veikiate?

– Stovykloje vykdoma įvairi kūrybinė veikla, kurios metu vaikai mokosi reikšti savo jausmus, pažinti ir atskleisti savo kūrybines galias, bendrauti su bendraamžiais. Stengiuosi atsižvelgti į stovykloje dalyvaujančių vaikų ir paauglių poreikius, įdiegti jiems daugiau pasitikėjimo savimi. Talkina mama Indrė Kosinskaitė, pynimo meno vaikus moko Regina Banienė, veltinio vėlimo paslaptis atskleidė Valerija Rovbut. Aš mokau gaminti floristinius paveikslus ant tinklo iš egzotinių ir gamtinių medžiagų. Taip pat žaisime įvairius žaidimus, mokysimės šokti. Tokią užimtumo stovyklą rengiame jau trečius metus.

– Matau, kad turite nemažai talkininkų?

– O kaipgi, be jų pagalbos tokios stovyklos net nebūtų. Džiaugiuosi, kad Pelėdnagiuose yra daug gerų žmonių, kurie padėjo surengti šią stovyklą: tai Silvija ir Arūnas Vaitkevičiai („A ir S baldai“), Sigitas ir Virginija Cironkai (individuali įmonė „Sivirginta“), Pelėdnagių seniūnija, ūkininkai Vacys Gembeckis ir Paulius Pikšrys.

– Ar darbas su vaikais Jums arčiausiai širdies?

– Taip, dirbti su vaikais labai įdomu. Man tai – menas ir kūryba. Vadovauju šiuolaikinio šokio grupei „Mistika“, šio kolektyvo mergaitės labai kūrybingos, noriai visur dalyvauja. Bendraudama ir repetuodama su jomis visuomet gerai jaučiuosi, jos mane įkvepia ir neleidžia sustoti. Žinoma, dirbu ne tik su vaikais. Kultūros centro skyriuje organizuojami įvairūs renginiai, švenčiamos tautinės, valstybinės, kalendorinės šventės, rengiamos vakaronės vyresniems žmonėms ir jaunimui.

Meilės vaikams nesuvaidinsi

– Turite nemažą darbo su vaikais patirtį, tad tikriausiai turite savo nuomonę apie tai, kaip įgyti vaikų ir paauglių pasitikėjimą?

– Vadovauti žmonėms nemėgstu, pirmenybę teikiu geriems santykiams, vertinu savo ir kitų laisvę. Todėl ir vaikams stengiuosi būti draugu, žinoma, iki reikalingos ribos. Negali apsimesti, kad myli vaikus ir tau patinka su jais dirbti. Tai neįmanoma, nes vaikai, būdami savimi, ir mus nesunkiai „išprovokuoja“ pasirodyti tokiais, kokie iš tikrųjų esame. Kiekviena situacija, dirbant su vaikais, reikalauja ypatingo dėmesio, greitos reakcijos, tad veidmainystei vietos tikrai nelieka. Manau, kad žmogui, norinčiam dirbti su vaikais, reikia su jais praleisti daug laiko ir pajusti, ar turi tam pašaukimą. O jis tokiam darbui būtinas!

– Kada Jūs pati supratote, kad norite dirbti su vaikais?

– Mano kelio pradžioje buvo krepšinis – nuolat sportavau, žaidžiau Kėdainių mergaičių rinktinėje. Paskui įstojau į Marijampolės aukštesniąją pedagogikos mokyklą mokytis darželio auklėtojos specialybės, tačiau, tiesą sakant, atlikdama praktiką dar nejaučiau, kad tai yra mano tikrasis pašaukimas. Galbūt nebuvau pakankamai subrendusi? Po studijų auginau sūnų, ilgą laiką buvau namų šeimininkė, nes rasti darbą pagal specialybę buvo sunku. Šeimą išlaikė vyras. Kai sūnus pradėjo lankyti Pelėdnagių mokyklą – darželį „Dobiliukas“, susipažinau su įstaigos kolektyvu ir sulaukiau kvietimo vadovauti šokių ir krepšinio būreliams, taip pat dirbau auklėtoja pailgintos dienos grupėje. Paskui Daiva Urbonienė pakvietė mane dirbti į kultūros centrą. Labai baiminausi, prieš imdamasi šio darbo. Dirbu jau ketvirti metai, tačiau ir dabar, lipant į sceną, dreba širdis. Tačiau manau, kad žmogus turi nebijoti gyvenimo iššūkių, o juos įveikti.

– Kodėl anuomet nesiekėte profesionalios krepšininkės karjeros?

– Studijuodama Marijampolėje, krepšinį dar žaidžiau rimtai, tačiau vėliau sušlubavo sveikata – per varžybas tapdavo sunku kvėpuoti. Paskui atsirado šeima, vaikas, jiems ir atidaviau prioritetus. Tačiau sportas, aktyvus gyvenimo būdas man artimas iki šiol. Be to, krepšinis turėjo didelės įtakos mano charakteriui – išmokau susikaupti, susiformavo valia ir ryžtas atkaklumas. Esu tokia – jei sumaniau vieną darbą, tai jį ir pabaigsiu iki galo. Viską darau nuoširdžiai ir apgalvotai.

Atgaiva – kūryboje

– Kaip visur suspėjate?

– Kartais pritrūkstu laiko, per mažai dėmesio skiriu šeimai, bet jos nariai mane supranta ir palaiko. Būna, kad labai pavargstu, bet susikaupiu ir stengiuosi pastebėti kiekvieną vaiką, atsakyti į kiekvieną klausimą. Grįžtu namo pavargusi, bet pradedu galvoti apie kūrybą ir jėgos sugrįžta. Nenustygstu vietoje – jei ne darbe, tai namuose. 

– Ką kuriate?

– Žiemos metu labai mėgstu užsiimti rankdarbiais. Esu už originalumą, tad namuose ir darbe viską stengiuosi pasidaryti pati, laikau visus „keturis kampus“. Beveik visus drabužius pasisiuvu ir nusimezgu sau ir šeimai pati, pirktinių turime mažai. Veliu, dekupuoju.  Dabar vaikams yra, kas parodo, kaip daryti, aš visko išmokau pati. Tik močiutė buvo siuvėja. Pradžioje mokiausi iš jos, iš žurnalų, o vėliau, kai įgijau patirties, pakakdavo užsimerkti ir įsivaizduoti, kaip tas drabužis turi atrodyti.

– Pernai Agurkų kermošiuje daug kas įsiminė Jūsų surengtą avangardinį madų šou „Gėlių fiesta“. Kaip kilo tokios kolekcijos idėja?

– Mintis sukurti ką nors iš neįprastų medžiagų kirbėjo jau seniai, o temą padiktavo meilė gėlėms – daug jų auginu savo namuose, turiu nedidelį gėlių verslą. Pernai Pelėdnagiuose organizavome edukacinį seminarą, kuriame dalyvavo vaikai ir tėveliai. Jo metu kūrėme drabužius iš vienkartinių servetėlių, vienkartinių spalvotų staltiesių, atliekų maišų, agroplėvelės, statybinės medžiagos… Šiemet kolekciją stipriai patobulinome, sukūrėme naujų modelių. Nors pats procesas atėmė daug jėgų ir laiko, rezultatas mane labai džiugina. Svarbiausia, kad vaikai yra labai laimingi, galėdami prisidėti prie kūrybinio proceso ir demonstruoti drabužius.

– Ko palinkėtumėte žmonėms, dar tik ieškantiems savęs profesinėje veikloje?

– Dirbant bet kokį darbą, reikia nuolat aukoti save, būti tvirtam, nuolat kam nors padėti, įsiklausyti, tobulėti ir mylėti. Tuomet būsime ir patys mylimi. Būkite savimi ir atiduokite aplinkiniams tai, ką turite savyje geriausio.