„Žmonės, nebijokite pasaulio pabaigos, kuri pranašaujama 2012 metų gruodžio 12 dieną. Šįkart apokalipsė įvyks kaip savotiškas perversmas žmogaus pasąmonėje, kuri impulsus perduos į sąmonę, o tada daugiau atsivers suvokimas. Todėl atėję metai, žmogaus susivokimo metai, kai reikia atsigręžti į šviesą“, – prasidėjus naujiems metams teigia žinoma būrėja Liudmila VYŠNIAUSKIENĖ.

Moteris sako, kad šiemet į širdį ir gyvenimą reikėtų įsileisti daugiau meilės, kurios dėka nebus jokios pasaulio pabaigos.

„Daugiau nieko naujo apie šiuos metus jums nepasakysiu. Juk internetas, televizija ir spauda pilni įvairiausių pranašysčių, todėl galima pasiieškoti pagal pageidavimą“, – šypsosi pašnekovė.

Klientų netrūksta

– Kaip reikia į Jus kreiptis?

– Būrėja manęs vadinti nereikia. Turiu pasakyti, kad su burtais neturiu nieko bendro, nes užsiimu aiškiaregyste arba parapsichologija. Todėl nors liaudiškai žmonės mane vadina būrėja, tačiau man labiau priimtinas apibūdinimas būtų aiškiaregė arba parapsichologė.

– Koks žmogus yra parapsichologo akimis?

– Kai pas mane ateina klientas, jis atsineša savo informacinį lauką, kuriame yra arba nėra šešėlių. Visi esame energetiniai kamuoliai. Žmogaus kūnas yra tik rūbas, nes mūsų pagrindą sudaro energija.

Energetinio informacinio sluoksnio paprasti žmonės nemato, tai įmanoma tik tam, kuris gilinasi į parapsichologiją, medituoja, atlieka savęs išsivalymo pratimus ir kt.

Pati žmogų suvokiu Zodiako ženklais, raidėmis, šešėliais ir kt. Matau žmogaus šeimoje gimsiantį vaiką arba išeinantį iš gyvenimo…

Beje, vieni aiškiaregiai gilinasi į vienokią sritį, kiti – į kitokią, o aš ypač aiškiai regiu gyvybės ir mirties sąlytį. Skaitau tai, kas slypi žmogaus informaciniame lauke.

– Turbūt nestokojate klientų, kurie ieško dingusių artimųjų?

– Taip. Ieškau dingusių, išėjusių, sergančių, perspėju, kokia lemtis jų laukia, nusakau, kas jau ištiko.

Reikia aiškintis

– Ar lengva žmogui pranešti apie būsimą nelaimę?

– Tiesiai šviesiai niekada nepasakau, bet švelniai perspėju ir patariu kreiptis, tarkim, į gydytoją, nueiti į bažnyčią ir kt. Juk nežinau, ką nuspręs Dievas…

– Kas klientus atveda pas Jus?

– Vien sužinoti ateitį mažai kas užsuka. Dažniausiai žmones ateina su paprastomis žemiškomis problemomis – rūpesčiais dėl meilės, darbo, pinigų, sveikatos ir kt. Jie pas mane užsuka kaip pas psichologą ir prašo patarimų.

– Ar pasitaiko nepatekintų Jūsų atsakymais?

– Žinoma, būna atvejų, kai nesusikalbame su klientu. Štai pavyzdys – žmogui sakau, kad jo gyvenime buvo lūžis, kurį pati suprantu kaip stiprų dvasinį sukrėtimą, tuo tarpu klientas man aiškina, kad jam jokių kaulų lūžių nebuvo… Todėl visada sakau, kalbėkime, aiškinkimės, kad mane suprastumėte teisingai.

Džiaugiuosi, kad nebuvo taip, jog klientas pas mane sugrįžtų nepatenkintas ir su pretenzijomis dėl sudaužytų vilčių. 

Beje, pastebėjau, kad man blogo linkintis žmogus, niekada į mano namus neateina, nes jam atsiranda netikėčiausių kliūčių – nuo lengvos ligos iki mašinos gedimo. Tiesa, tai niekada nebūna susiję su žmogaus sveikata ir gyvybe. Matyt, taip Dievas saugo mane, sukeldamas jiems lengvų rūpesčių. 

Koreguoja likimą

– Negi parapsichologija ir tikėjimas Dievu yra suderinami tarpusavyje?

– Dauguma stereotipiškai tvirtina, kad tai nesuderinami dalykai. Tačiau kartą vienas žinomas kunigas man pasakė: „Daryk gerus darbus ir nesvarbu kuo tu esi šioje žemėje“. Tą ir stengiuosi daryti.

Galiu tik pasidžiaugti, kad šiandien septyni vaikai vaikšto žeme, nors prieš susitikimus su manimi, jų mamos buvo pasiryžusios abortams. Už tai esu dėkinga Dievui, kuris leido man ištarti žodžius, sustabdžiusius moteris nuo tokių žingsnių. 

– Ar tai nėra kišimasis į žmogaus likimą?

– Argi nuodėmė žmogų perspėti, kad jis laiku nueitų pas gydytoją? Žinoma, galbūt tai yra mano įsikišimas į Aukščiausiojo valią. Bet jeigu Dievas nuspręs žmogų pasiimti, tai taip ir padarys. Tuomet nepadės nei būrėja, nei gydytojas, nei kunigas.

Yra trys lygmenys – žmogus, jo likimas ir Viešpaties valia. Pastarosios pakeisti negalime, bet likimą galime šiek tiek pakoreguoti. Aš ir esu tarpininkė tarp likimo ir žmogaus.

Lankosi bažnyčioje

– Kaip manote, ar žmogus turi sielą?

– Tuo net abejoti nereikia… Jeigu tikime, kad Dievas buvo žmogus ir prisikėlė kaip dvasia, tai koks dar gali kilti klausimas, ar žmogus yra bedvasis? Juk mes, Dievo vaikai, kuriuos Jėzus atpirko. Todėl ir kalbu apie žmogaus energiją, nes mes nusivelkame kūną, o išeina mūsų siela – tikrasis mūsų „aš“.

Dažnai žmonės tiki mechaniškai, tačiau reikia tikėti širdimi. Juk jeigu mes netikime, kad po mirties prisikelsime, tuomet kam einame į bažnyčią?

Beje, jau prieš tūkstančius metų žmonės tikėjo Dievą. Jie tai darė ne tam, kad pasirodytų prieš kitus, jog lanko bažnyčią. Pateiksiu dar vieną pavyzdį. Kūdikis gimsta iš motinos įsčių – iš tamsos išeina į šviesą, ir niekada ten nebegrįžta. Taip ir mes mirties atveju išeiname į kitą šviesą – kitą tankį.

Žinoma, dažnai žmonės sako, kad niekas iš anapus nesugrįžo ir nepasakė kaip ten yra. Tačiau juk ir į motinos įsčias nebegalime grįžti, bet tai nereiškia, kad jų nėra. Tai lygiai taip pat yra ir su Dievu, iš kurio mes atėjome ir kur visi sugrįšime.

– Ar dažnai pati lankotės bažnyčioje?

– Kiekvieną sekmadienį. Man tai suteikia atgaivą ir ramybę.

Turi profesiją

– Kuo buriate žmones?

– Taro kortomis, kurios yra mano įrankiai – pagalbininkai, nes iš tikrųjų dirbu kitaip. Kol savęs „nepajungiu“ darbui, tol kito žmogaus dvasine prasme nematau.
Tiesa, žmogus pats turi norėti ateiti pas mane, tik tada su juo galėsiu dirbti. Tuo tarpu viešose erdvėse, pavyzdžiui, parduotuvėje, esu paprastas žmogus, toks kaip visi likusieji.

Jeigu dirbčiau visur ir visada, tai kaip žvakė šviesčiau ryškiai, bet greitai sudegčiau ir netrukus išeičiau iš šio pasaulio. Todėl ne seanso metu stengiuosi save užblokuoti.  

– Ar Jums teko mokytis parapsichologijos?

– Taip. Mokiausi Rusijos sostinėje Maskvoje ir Lietuvoje, žinias gilinau ir pas aukšto lygio šamanus. Visa tai dariau ne dėl dokumento, bet tam, kad daugiau suprasčiau ir matyčiau. Po mokymų man plačiau atsivėrė akys…

– Gal esate įgijusi ir kokią nors žemišką specialybę?

– Pagal profesiją esu buhalterė. Kai augo vaikai, teko dirbti ne tik šį, bet ir kitus įvairius darbus, bet nė vienas jų man neteikė džiaugsmo. 

Atvedė paieškos

– Kaip atsidūrėte Kėdainiuose?

– Gimiau ir augau devynių vaikų šeimoje Raseinių rajone, Viduklėje. Buvo metas, kad atsidūriau gyvenimo kryžkelėje, tada nežinau kodėl, bet laimės paieškos mane atvedė į Kėdainius. Čia gyvenu nuo 1995 metų.

Tiesa, galbūt šį miestą pasirinkau dar ir todėl, kad nemažai bendravau su Tėvu Stanislovu, kuris guosdavo visus į nuopuolį, bėdą patekusius ir ligos apimtus žmones. Dabar Kėdainiai – mano namai.

– Kokia buvo pradžia?

– Teko dirbti įvairius darbus, tarp jų ir pardavėja. Vieną dieną nuėjau į būrimo saloną Rasos gatvėje, veikusį ten, kur dabar įsikūrusi poliklinika.

Būrė nuo mažens

– Kada susidomėjote būrimu?

– Kiek save atsimenu, tiek būriau… Pamenu, kad vyresnes seseris, iš kurių esu pati jauniausia, būriau būdama šešerių metų.

Beje, mano prosenelė ir mama buvo būrėjos, tačiau mano trauka šiems dalykams buvo neįprastai didelė ir galinga. Mane burtai traukė be galo, be krašto. Beje, kai mirė mano prosenelė, aš gimiau. Galbūt man buvo skirta pranašystės misija, kurią turiu atlikti, todėl gimdama ir atsinešiau tą nenumaldomą trauką.

– Ar tuomet burtai išsipildydavo?

– Mama turėjo didžiules kortas, kuriomis išmokau burti ir aš. Tas kortas, išpaišytas įdomiais piešiniais, mamai užmigus pasičiupdavau ir pasislėpdavau už namo kampo. Čia iš pradžių pati aiškindavausi ir mokiausi, ką reiškia kiekviena korta. Tada pranašaudavau seserims, kurios džiaugdavosi, kad išsipildydavo viskas, ką pasakydavau. Matyt, pataikydavau (juokiasi).

– Galbūt Jūsų tėvų ir pačios šeimoje yra ir daugiau būrėjų?

– Ne. Tokia esu viena. Galbūt jauniausia mūsų dukra turi tokių galių, tačiau ji teigia niekada gyvenime nedirbsianti tokio darbo kaip aš, nes jis yra labai sunkus ir atsakingas. Be to, tokiame darbe reikia atiduoti labai daug savęs.

Jeigu kiekvieną rytą nesimelsčiau ir nemedituočiau, tai nežinau kaip būtų…

Rašo ir tapo

– Auginate katiną. Kodėl?

– Kam reikalingas katinas? Kad sugertų visą negerą energiją. Tiesa, katinas arba katė turi būti nekastruotas arba nesterilizuotas, kitaip negalės atlikti savo funkcijų, nebebus grynuolis ir liks tiks žaislas šeimininkui. 

– Kaip leidžiate laisvalaikį?

– Meldžiuosi, medituoju, rašau knygas, kuriu eiles, tapau…

– Kaip įteisinate savo, kaip būrėjos, veiklą?

– Nuo 1997 metų esu įregistravusi individualią įmonę. Tokia tvarka, todėl sąžiningai moku visus privalomus mokesčius, nes būrėjos nuo to neatleidžiamos (šypsosi).

Aušra Malinauskienė