„Tikriausiai mano kūryba prasidėjo mokykloje, per nuobodžias pamokas“, –  šypsosi prieš šešerius metus Akademijos vidurinę mokyklą baigusi Monika Zagurskaitė. Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultete mergina įgijo grafinio dizaino specialybę, tačiau savo jausmus ji mėgsta išlieti ne tik vaizdu, bet ir žodžiais – jau seniai rašo eilėraščius, esė.

Kaimo ir gamtos vaikas

– Kada pajutote potraukį kurti?

– Nemėgau tiksliųjų mokslų, tad per pamokas rašinėdavau, piešdavau paraštėse, turbūt taip mane ir pastebėjo dailės mokytoja Aušra Žemaitienė. Ji skatino toliau kurti ir tobulėti. Būdama vienuoliktokė, vienerius metus grafikos paslapčių važinėjau mokytis net į Vilnių. Esu dėkinga savo dailės mokytojai, kad mane vis paskatina kurti ir nesustoti. Štai gruodžio mėnesį Akademijos gimnazijoje kartu su ja surengėme dviejų dalių parodą: mokomąją ir tapybos darbų.

– Kas įkvepia kūrybai?

– Sunkus klausimas, apie tai negalvodavau. Tiesiog būna, kad atsikeli naktį, galvoje sukasi daug minčių… Tad sėdi ir pradedi rašyti arba tapyti. Nebūna taip, kad kurčiau „specialiai“ – tai ateina savaime. Ateina tuomet, kai susikaupia jausmų antplūdis ir juos norisi išlieti. Išliejus tampa tuščia ir lengva.
Mano mėgstama poetė – Salomėja Nėris. Mokykloje bendraklasiai jos kūrybos nemėgo, o man patiko. Taip pat mėgstu Henriką Radauską, Vytautą Mačernį, iš užsienio autorių labiausiai mėgstu rašytoją Džoną Irvingą.

– Jūsų eilėse dažni gamtos motyvai. Ar tapyboje ir grafikoje – taip pat?

– Grafikoje tikrai ne, o tapyboje gamtos motyvai kartais atsispindi. Tikriausiai dėl to, kad gyvenu kaime, esu kaimo vaikas. Studijos Kaune buvo kančia: nemėgstu asfalto, miesto ritmo. Laukdavau savaitgalių. Nesibijau kaimo darbų – tai man savotiška atgaiva.

– Kokią techniką naudojate tapybos darbuose?

– Mišrią: medį, aliejų, guašą, tinką. Dažniausiai mano tapybos ir grafikos darbai neturi pavadinimų. Tiesa, prieš metus susidomėjau porceliano dekoravimu. Tik mažai ką galiu jums parodyti – visus savo kūrybinius bandymus padovanojau (šypsosi).

Eilėse – gyvenimo patirtis

– Vienas Jūsų eilėraštis vadinasi „Airija“. Teko ten lankytis?

– Po studijų darbo pagal specialybę nebuvo, tad nusprendžiau pabandyti laimę užsienyje. Tačiau žadėto gero darbo taip ir negavau, nedideliame miestelyje pasitaikydavo tik atsitiktinių darbų. Airija – tikrai ne mano šalis. Visada drėgna, visada lyja. Lietus kelia liūdesį, todėl tas trijų mėnesių „juodas“ periodas ir išsiliejo į eilėraštį. Nusprendžiau, kad visur gerai, bet namie – geriausia, ir sugrįžau.  Norėtųsi dirbti savame mieste, bet Kėdainiuose pasiūlymų nėra. Tiesą sakant, kai rinkausi specialybę, nemaniau, kad neturėsiu darbo.

– Ar nesvarstote galimybės pati imtis savarankiškos veiklos?

– Kol kas savo kūrybinius darbus padovanoju, išdalinu. Manau, kad pasiūla dabar didelė, nežinia kaip sektųsi savas verslas. Gal tiesiog trūksta postūmio, be to, stabdo ir biurokratija: kitose šalyse nėra tokių aukštų reikalavimų, o pas mus kabinamasi prie menkiausio dalyko. Neatsisakau minties išvažiuoti į užsienį. Nes sėdėti vienoje vietoje ir nieko neveikti – blogai.

– Kaip sugalvojote stoti mokytis teisės?

– Kol neturėjau darbo, nenorėjau leisti laiko veltui, tad nusprendžiau neakivaizdžiai studijuoti teisę. Baigiau jau antrą kursą – sekasi neblogai, man įdomu. Maniau, kad tai bus sausas mokslas, bet taip nėra. Įdomiausi dalykai – kriminalistika, baudžiamoji teisė, teisės istorija. Tiesa, aplinkiniai žmonės sako, kad man apskritai reikėjo mokytis ne teisės ar grafikos, o kulinarijos, mat visi giria mano kepamus tortus ir pyragus.