Šiuo metu bene garsiausias šalyje yra jaunasis kėdainietis Dominykas Žukas, dalyvaujantis TV3 projekte „Tu gali šokti“. Sėkmingi pasirodymai televizijos ekrane netrukdo vaikinui tuo pat metu Vilniaus pedagoginio universiteto Meno edukologijos instituto antrame kurse studijuoti šokių edukologijos specialybę.

– Kas Jums yra šokis?

– Šokis man – viskas. Tai ir laisvalaikis, ir darbas, ir profesija. Šokiu galiu išreikšti savo emocijas – ir blogas, ir geras, o kartais jis padeda išlieti susikaupusį pyktį. Trumpai sakant, šoku visada: ir kai esu laimingas, ir kai man liūdna, ir kai esu pavargęs.

– Kodėl ryžotės antrąkart dalyvauti TV3 šokių projekte „Tu gali šokti“?

– Todėl, kad tai yra puikus savo jėgų išbandymas. Be to, norėjosi įgyti naujos neįkainojamos patirties ir padirbėti su geriausiais Lietuvos choreografais bei parodyti, jog galiu šokti.

– Kurio komisijos nario labiausiai bijote?

– Tvirtai galiu pasakyti, kad nebijau nė vieno. Komisija viską stebi iš šono ir klaidas mato geriau. Tad reikia išklausyti jos narių komentarų ir nepamiršti, jog pastabas ir patarimus reikia pritaikyti sau bei bandyti ištaisyti tas klaidas, kurias paminėjo teisėjai.

– Ar tikitės laimėti šį projektą?

– Žinoma, labai norėtųsi laimėti. Bet į šį projektą ėjau ne dėl piniginio prizo, o dėl naujų žinių ir patirties. Po praeitų metų šokių projekto man jau laimėjimas yra tai, kad patekau tarp keturiolikos geriausių šokėjų Lietuvoje, tad stengsiuosi išsilaikyti projekte kuo ilgiau.

– Ar jaučiatės žvaigžde sugrįžęs į gimtuosius Josvainius ir Kėdainius? Beje, ar dažnai aplankote čia gyvenančius artimuosius?

– Žvaigžde nesijaučiu nei Kėdainiuose, nei Vilniuje, nei Lietuvoje. Tiesiog esu paprastas laimingasis, patekęs į šį projektą. O į gimtinę grįžtu tik per didžiąsias šventes, nes beveik ištisus metus esu paskendęs šokiuose, darbuose, moksluose ir repeticijose…

– Kokių dar turite pomėgių ir laisvalaikio praleidimo būdų, be šokių?

– Žinoma, kaip ir visi jauni žmonės, mėgstu būti su draugais, nors ne visada išeina  taip dažnai kaip norėtųsi. Dar labai mėgstu dviračius ir dažnai šiurpinu visus važinėdamas atbulas ir sėdėdamas ant dviračio vairo. Tačiau žmonės gali atsipūsti, nes mano dviratį pavogė, o naujam vis nesusitaupau. Taip pat mėgstu žaisti su astrojax'u (žongliravimo žaidimas), klausyti muzikos ar tiesiog išeiti pasivaikščioti.

– Jūsų gyvenimo kredo?

– Šypsena gali daugiau, nei surūgęs veidas, todėl stengiuosi šypsotis ir kitus užkrėsti šypsena. Manau, kad ir kaip blogai būtų, visada yra dėl ko nusišypsoti.– Kas buvo Jūsų šokių mokytojai Kėdainiuose? Kaip jie vertina Jūsų pasiekimus šioje srityje?

– Kėdainiuose teko šokti pas mokytoją Daivą Naujokienę, vėliau perėjau į kitą grupę, vadovaujamą Ritos Rudokaitės. Ji įžiebė manyje aistrą šokiui. Dabar mano vadovė džiaugiasi ir didžiuojasi, kad dalyvauju šiame projekte. Ji mane palaiko, kada reikia, pagiria, o kartais išsako kritiką, kurią tikrai vertinu ir stengiuosi nekartoti klaidų.

– Ar lengva prižiūrėti tokią šukuoseną? Kiek laiko vaikštote su veltinėmis kaselėmis, vadinamaisiais dredais, ir kas juos padarė?

– Viskas prasidėjo maždaug prieš aštuonerius metus, kai ėmiau auginti plaukus su ta intencija, kad kada nors pasidarysiu dredus. Tačiau mano tėvai griežtai buvo nusistatę prieš tokią šukuoseną. Prieš puspenktų metų, artėjant Naujiesiems, vakarojome pas vieną iš mano draugų. Iš keturių žmonių kompanijos – trys buvo su dredais. Jie man ir pasiūlė pasidaryti dredus, pasvarsčiau, ir sutikau.

Tada tėvai man iškėlė sąlygą – jei noriu turėti tokią šukuoseną, dešimtos klasės egzaminus turiu išlaikyti ne mažiau nei septyniems balams, kitaip turėsiu dredus iš karto nusikirpti. Egzaminus išlaikiau aštuntukams, ir štai aš vis dar su dredais.

– Ar daug priežiūros reikalauja veltinės kaselės?

– Ištrinkus galvą prie veidrodžio tekdavo praleisti apie keturias valandas… Tačiau vėliau nusprendžiau leisti jiems formuotis natūraliai ir dabar mano šukuosena priežiūros beveik nereikalauja, tik kartais reikia patrinti galvą, kad jie susiveltų prie šaknų.

– Kada planuojate keisti šukuoseną?

– Apie tai dar negalvoju, tačiau projekto metu ją man truputėlį pakoregavo – apkirpo plaukus tose vietose, kur jie nebuvo susivėlę.

Aušra Malinauskienė