Studijos Jungtinėse Amerikos Valstijose ir krepšinis. Retas Lietuvos vaikinas nesvajoja apie tokį derinį. Kėdainiečio Martyno Bareikos svajonė išsipildė – jis metus jau praleido JAV. Čatanugos miesto (Chattanooga, Tenesio valstija) Tenesio universitete studijuos ir krepšinio komandoje vaikinas žais dar ketverius metus.

O kol kas – prieš vasaros atostogos, kurias prieš savaitę grįžęs ir prie Lietuvos laiko dar nelabai pripratęs Martynas leidžia namuose, Kėdainiuose.

 – Kol kas laikau save studentu, bandančiu žaisti krepšinį, o krepšininkas būsiu tuomet, kai už žaidimą gausiu pinigus, – savo pasiekimų sporte kol kas nepervertina Martynas.

Programavimo studijos

– Ką studijuoji Amerikoje?

– Tenesio universitete Čatanugoje studijuoju programavimą. Tikiuosi, kad gautas diplomas bus vertinamas geriau negu bet kurio Lietuvos universiteto. Programavimą ten pradėjau nuo nulio, daug padeda dėstytojai, stengiasi išaiškinti. Daug išmokau per pirmuosius metus.

Bakalauro laipsnį tikiuosi gauti per 3–3,5 metų. Tai priklauso nuo to, kaip pats susidėliosiu tvarkaraštį. Kadangi turiu galimybę universitete būti penkerius metus, per tą laiką tikiuosi gauti ir magistro laipsnį.

– Kaip tėvai priėmė tavo sprendimą išvykti už Atlanto?

– Grįžau namo ir pasakiau: „Mama, tėte, aš išvažiuoju į Ameriką“. Tėtis tik paklausė, ar jau krauti lagaminus. Jie palaikė mano sprendimą. Mama (Kauno kolegijos Jonušo Radvilos fakulteto dekanė Jolanta Bareikienė) jau seniau galvojo, kad man reikėtų studijuoti Anglijoje, bet aš ten nenorėjau, nes anglai nežaidžia krepšinio.

Derina studijas ir sportą

– Kas tave nuvedė į Ameriką – noras studijuoti ar žaisti krepšinį?

 – Svarbiausia buvo tai, kad ten galima abu šiuos dalykus suderinti. Tai ir nuviliojo į Ameriką. Rinktis tarp sporto ir mokslo nereikia, viską galiu spėti.

Baigęs mokyklą Kėdainiuose metus studijavau Kauno kolegijoje multimedijos technologijas.

Galimybę išvažiuoti į Ameriką pasiūlė bičiulis, kuris bendrauja su organizacija, padedančia jauniems sportininkams išvykti į Ameriką. Jis man rado kelis pasiūlymus, pasirinkau Tenesio universitetą.

Kai išsirinkau pasiūlymą, išvykau susipažinimo vizito, susitikau su treneriu ir sutarėme, kad ten žaisiu ir mokysiuos.

Nemokamai studijuoju, gyvenu universiteto bendrabutyje, valgau, keliauju su universiteto komanda. Pinigų į rankas negaunu, praverčia tėvų pagalba.   

Bendrabutyje keturiese turime butą: keturi miegamieji, svetainė, virtuvė, du vonios kambariai. Vienas iš mano kambariokų – serbas krepšininkas.

– Kokio lygio yra universiteto komanda?

– Universitetas nedidelis, komanda žaidžia ne stipriausioje studentų lygoje. Šiemet mes laimėjome savo konferencijos pirmajame divizione pirmąją vietą. Kitų metų tikslas – patekti į pagrindinį NCAA (studentų lygos) turnyrą, kuriame dalyvauja 64 šalies komandos.

Lygoje dalyvauja daug universitetų, kartais į rungtynes važiuojame autobusu 10-11 valandų.

Šiemet dar nežaidžiau varžybose. Studentų lygoje galiu žaisti ketverius metus. Su treneriu sutarėme, kad pirmuosius metus „atsėdėsiu“, o vėliau galėsiu žaisti.
Dalyvauju treniruotėse, išvykose. Per šiuos metus jaučiuosi sustiprėjęs kaip žaidėjas. O kitą sezoną jau išeisiu į aikštę.

Mūsų universiteto arenoje varžybas gali stebėti 11 tūkstančių žiūrovų. Paprastai į rungtynes ateina du trys tūkstančiai žiūrovų.
Kai kurie kiti universitetai turi dar didesnes arenas. Kai nuvažiavau į pirmas varžybas kitame mieste, išėjau į aikštę ir pajutau, kad į mane žiūri penkiolika tūkstančių žmonių – apstulbau.

Draugiškai sutiko

– Teko girdėti, jog Amerikos studentų krepšinio komandose pasitaiko rasinės diskriminacijos. Tik tuo skundžiasi ne juodaodžiai, o baltaodžiai – jie žeminami ir skriaudžiami. Ar tau teko su tuo susidurti?

–Mūsų komandoje iš šešiolikos žmonių šeši yra baltaodžiai ir visų santykiai normalūs. Esu girdėjęs, kad tarp skirtingų rasių būna konfliktų, bet savo komandoje su tuo nesusidūriau. Kai atvažiavau, mane sutiko keli juodaodžiai krepšininkai. Jie sutiko, padėjo įsikurti, parodė kas ir kaip – jokių problemų nekilo.

Komandoje esame du europiečiai – aš ir bičiulis iš Serbijos. Kartu gyvename, bendraujame.

Gyvenimas Amerikoje
 
– Prie ko sunkiausia buvo priprasti tolimoje šalyje?
   
– Ten kitoks maistas, kitos tradicijos, mes prie jų turime derintis. Pavyzdžiui, Velykų amerikiečiai beveik nešventė.
  
Sunkiausia buvo atsisveikinti su lašiniais ir cepelinais. O visa kita nebuvo sunku – aš viską lengvai priėmiau, buvau gerai sutiktas ir gretai prisitaikiau prie tvarkos. Mama, ko gero, labiau jaudinosi negu aš.

Žmonės draugiški pietinėse valstijose, su jais paprasta bendrauti.

Man patinka jų gyvenimo stilius. Amerikiečiai labiau atsipalaidavę, linksmesni, nesusikaustę kaip lietuviai.
   
– Gal jie rūpesčių mažiau turi negu mes?
   
– Pakanka ir jiems rūpesčių. Savaitę prieš man išvykstant namo per valstiją praėjo tornadai – viso pasaulio televizijos juos rodė. Per mūsų miestą vieną dieną keturi tornadai praūžė. Paties sūkurio aš nemačiau, bet vėjas pakilęs vartė medžius universiteto miestelyje. Juodi debesys lyg iš niekur atėjo, tamsu pasidarė, nejauku.

Vos už pusvalandžio kelio nuo žemės paviršiaus nušluoti ištisi gyvenamieji rajonai. Likę tik rimtesni mūriniai pastatai, o jų įprasti namai iš plokščių nušluoti.

Kitą dieną po tornadų buvo egzaminas, pusė studentų negalėjo atvažiuoti į jį.
Klausiau vietinių, kodėl tokius netvirtus namus stato. Juk kartą pastačius plytinį jis kelis tornadus atlaikytų, o tokios stichijos ten dažnos. Man atsakė, kad pinigų neturi rimtiems statiniams.

Taigi rūpesčių ir amerikiečiams pakanka.

– Koks klimatas Tenesio valstijoje?

– Ten šilta. Žiemos buvo vos mėnuo, o kai pasnigo, visas gyvenimas sustojo, mokyklose pamokos nevyko, universitete savaitę paskaitų nebuvo.

Bėda ta, kad ten visi važinėja vasarinėmis padangomis, o vietovės kalnuotos, automobilis galėtų nuslysti. Todėl pasnigus ir sėdi visi namuose. Mažai kas į darbus važiavo, visi prie namų senius besmegenius statė.

–Ar Tenesio valstijoje gyventojai dėvi kaubojiškas skrybėles, kaip amerikietiškuose filmuose rodo?

–Tenesio valstijoje mažiau, bet dėvi. O gretimoje Teksaso valstijoje išties daug žmonių su tokiomis skrybėlėmis. Ir batai kaubojiški – kasdienybė.

Lietuvių mažai

– Ar teko sutikti lietuvių?

– Universitete ir Čatanugoje lietuvių nemačiau. Vieną merginą sutikau, kurios seneliai buvo lietuviai, bet ji lietuviškai kalbėti nemoka. 

Kai buvau atvykęs pirmajam vizitui, Detroite mane sutiko lietuvių bendruomenės nariai, bendravau su vaikinu, kurio seneliai emigravę iš Lietuvos. Labai taisyklingai jis stengiasi kalbėti lietuviškai, nemažai angliškų žodžių įterpia.

Jie siūlė pagalbą, jei jos reikės, bet kol kas ir pagalbos nereikia, ir bendrauti laiko neturiu.

Amerikietiškas gyvenimo būdas

–Ar daug draugų turi universitete? Vietiniai nevengia bendrauti su atvykėliu iš tolimos šalies?

–Greitai susipažinau su daugeliu žmonių, nuo pirmųjų dienų turiu nemažai draugų.

Amerikiečiai nelabai žino, kur ta Lietuva yra. Tik su krepšiniu susiję žmonės ją žino, Arvydą Sabonį prisimena, vyresni – ir Šarūną Marčiulionį.

Nepaisant to, jie draugiškai bendrauja. Pirmomis dienomis universitete pamatydavo aukštą nematytą vaikiną, klausė – ar aš esu tas iš Lietuvos atvykęs krepšininkas.

Artimiausių draugų kompanijoje – vietiniai jaunuoliai ir bičiulis serbas.

–Kaip leidžiate laisvalaikį?

–Sezono metu, nuo spalio iki kovo laisvalaikio beveik nėra. Kitu metu važiuojame į kalnus, mėgstame maudytis „mėlynosiose duobėse“. Įdomus reiškinys: per kalnus teka upelis, kuriame vandens – vos iki kelių, o vietomis – gilios duobės, kuriose maudytis, nardyti galima.
Mieste nėra daug pramogų. Centrinėje gatvėje – daug barų, bet jie greit atsibosta. Gamta labai įspūdinga, ji neatsibosta. Juokaujame, kad ten vaikus gerai auginti, bet jaunimui pramogauti nelabai yra kur.

Ateities planai dar kuriami

–Kokie tavo ateities planai?

–Ar tapsiu profesionaliu sportininku, priklausys nuo manęs paties. Fizinius duomenis turiu, reikia daug dirbti, treniruotis.

Jei toliau žaisiu krepšinį, galvočiau grįžti į Europą.

O jei pajėgiu krepšininku netapsiu, norėčiau likti Amerikoje. Traukia gyvenimo sąlygos, galimybės.

Tačiau dabar dar ketverius metus turiu galimybę mokytis, žaisti ir gyventi ten ir kas bus vėliau kol kas neplanuoju.

Irma Bajorūnė