Trečius metus dirbu Kėdainių bendruomenės paslaugų socialinės rizikos asmenims padalinyje, vadinamuosiuose Nakvynės namuose, kur teikiama laikino apgyvendinimo paslauga mūsų miesto ir rajono gyventojams, neturintiems gyvenamosios vietos.

Dažniausiai, kai pasakau, kur dirbu, žmonių reakcija būna vienoda: „Negi tu nebijai?“. O pažįstami gatvėje mane pamatę kalbant su kokiu mūsų gyventoju, dažnai klausia: „Ar tau negėda?“. Gal ir keistai atrodo, tačiau man tikrai negėda ir nebaisu, nes juos gerai pažįstu bei žinau jų gyvenimo istorijas.

Atšilus orams keletas mūsų gyventojų išeina tiesiog į gatvę, kiti pasuka į landynes ir taip gyvena visą vasarą. O kai orai ima vėsti, dažniausiai išsekę, ligoti, neturėdami nė vieno asmeninio daikto, neretai praradę ir asmens tapatybės dokumentus, jie sugrįžta pas mus.

Nakvynės namuose pagyvenę keletą savaičių dauguma jų vėl džiaugiasi gyvenimu ir pradeda lankytis poilsio kambaryje, kur randa sau mėgiamos veiklos. Štai mūsų Bronė mezga, Svetlana siuvinėja, Valerijus gamina paveikslus, reikalaujančius ypatingo kruopštumo, aplikuoja piešinį šiaudeliais ar mažais popieriaus gabalėliais, kiti skaito knygas, laikraščius ar tiesiog bendrauja tarpusavyje.

Dauguma mūsų gyventojų laikino apgyvendinimo paslauga naudojasi keletą metų, todėl dėl asmens higienos ar savitvarkos įgūdžių klausimų jau nekyla.

Šios problemos aktualios, kai pas mus atvyksta nauji gyventojai, kurie dėl ilgalaikio asocialaus gyvenimo būdo yra pamiršę šiuos įgūdžius. Būtent jiems kyla tokių klausimų: „Kodėl kiekvieną rytą reikia plauti grindis, valyti palanges, o pasigaminus maistą nuvalyti viryklę?“ Neretai pasitaiko netgi pykčio priepuolių arba sulaukiame replikos: „Man ir taip gerai, jei tau nepatinka, plauk pati…“ Tačiau palaipsniui agresija dingsta.

Pastebėjau, kad mūsų gyventojams trūksta bendravimo įgūdžių – susėdus prie bendro stalo jie dažnai nutyla, sėdi susikaustę arba apskritai stengiasi būti savo kambariuose. Todėl ir sugalvojome kiekvieną penktadienį virti kolektyvinius pietus. Bendro darbo metu benamiams įtvirtinami savitarnos, bendravimo ir maisto gaminimo įgūdžiai bei primenama šilto ir šviežio maisto nauda.

Beje, reikėjo net keleto mėnesių, kad gyventojai įprastų pagamintą maistą dėti tik į švariai išplautus indus. Tiesa, iš naujokų dažnai išgirstame: „O kas čia blogo, juk pats valgiau“?
Už galimybę gamintis šiltą maistą esame dėkingi ūkininkams V. Girdzijauskui ir S. Dambrauskui bei Maisto banko fondui.

Per mano darbo metus įvyko keletas teigiamų pokyčių. Labai didžiuojuosi dviem mūsų gyventojais, kurie klupdami ir vėl stodamiesi bando keisti savo gyvenimą. Tai Mindaugas, kuris antrus metus dirba pas ūkininką. Jis buvo suklupęs, vėl grįžo pas mus, tačiau apmąstė savo gyvenimą ir vėl įsidarbino ūkyje. 

Audronė neaugina trijų savo vaikų, tačiau šiuo metu ketvirtasis mažylis auga pas mamą. Kol kas moteris labai stengiasi nesuklupti, rūpinasi sūnumi, džiaugiasi jo pirmąja šypsena ir priaugtu svoriu.

Buvę ar esami benamiai yra tokie patys žmonės ir mūsų visuomenės nariai. Todėl nereikia jų bijoti, bet nereikia jų ir labai užjausti, nes jūsų paaukotus pinigėlius, jie tikrai išleis ne maistui. Geriau išmokime jiems „paduoti meškerę, o ne pagautą žuvį“.