Prieš šimtmečius nešiotos tautinių rūbų detalės grįžta į mūsų aprangą. Ne viena moteris pamėgo ant rankos riešo maunamus megztus, dailiai siuvinėtus rankogalius, vadinamus riešinėmis. „Šis užsiėmimas – tik labai kantrioms mezgėjoms“, - šypsosi kėdainietė Roberta Skorupskienė, prieš metus susidomėjusi riešinių mezgimu.

Derina prie rūbo

Pasak rankdarbius mėgstančios moters, pradėjusi domėtis šia aprangos detale, ji sužinojo, kad vilnonės riešinės buvo ypač dėvimos senovėje, jas nešiojo vyrai, moterys ir vaikai. Pagrindinė riešinių funkcija buvusi pridengti riešą nuo šalčio ir vėjo, na, o vyrai jas dėvėjo dar ir dėl to, kad ne taip teptųsi platūs marškinių rankogaliai. Kariai nešiojo odines varstytas riešines.

Dabar riešinės mezgamos iš vilnonių ar kitų natūralių storų siūlų, o vasariškos – iš lininių. Šiuo atveju riešinės puošiamos gintarėliais, o ne karoliukais. Kai kas riešines velia iš vilnos.

„Kiek pastebėjau, moterys riešines dažniausiai dėvi prie tos pačios spalvos megztukų ar kitų rūbų ilgomis rankovėmis, taip ir papuošdamos drabužį, ir pridengdamos riešą nuo šalčio.  Jos taip pat tinka prie rudeninių paltukų trijų ketvirčių rankovėmis, – sako mezgėja. – Teko girdėti, kad mamos ir vaikus pradeda pratinti prie riešinių, nes jos iš tiesų praktiškos.“

Tiesa, šiandien riešinės dėvimos ne vien praktiniais sumetimais, o gali virsti originaliu aksesuaru. „Manęs yra prašę numegzti vieną ilgą riešinę, derančią prie trumpos juodos suknelės“, – prisiminė kėdainietė.

Reikia kantrybės

Riešinės mezgamos dviem virbalais, paskui keturkampis mezginys perlenkiamas ir susiuvamas. Pasak R. Skorupskienės, sudėtingiausia dalis – teisingai įmegzti ir įtempti karoliukus, kad „nepabėgtų“ norimas raštas, kad karoliukai neatsidurtų kitoje mezginio pusėje. Mezgant naujus sudėtingesnius raštus, kurių kėdainietė pasidairo mezgimo knygose, vienos dienos neužtenka. „Nors riešinės – puiki rankų darbo dovana, šis užsiėmimas – tik labai kantrioms. O aš esu labai savikritiška, retu savo dirbiniu esu iki galo patenkinta“, – šypsosi moteris.

Kėdainietė yra rajono paraplegikų asociacijos narė, tad mezga ne tik namuose, o kartu su kitais nariais susirenka į rankdarbių mėgėjų būrelį,  savo dirbiniais prekiauja neįgaliųjų ir miesto mugėse, daug jų padovanoja artimiesiems ir draugams. Beje, R. Skorupskienė ne tik mezga – jos rankose subtiliais ir skoningais papuošalais virsta ir kitos medžiagos: oda, vilna, džiovinti augalai bei kitos. Moteris gamina sages, apyrankes, pakabučius, auskarus, odines dėžutės papuošalams, pieštukines, sudėtingos technikos atvirukus. 

Irmina Valantonytė