„Mediko profesiją turi rinktis žmonės, pasiryžę dirbti intensyvų ir pasiaukojimo reikalaujantį darbą“, – tvirtina Kėdainių ligoninės direktoriaus pavaduotoja medicinos reikalams Rita Kuodienė.

Dairosi ir jaunų gydytojų

– Viena dažniausių šių dienų pokalbių temų – emigracija, dėl kurios, baiminamasi, Lietuvoje pritrūks ir medikų. Ar nejaučiate specialistų stygiaus? 

– Šiuo metu Kėdainių ligoninės specialistų kolektyvas yra pilnai sukomplektuotas, gydytojų netrūksta. Kalbamės su jaunais specialistais ir viliamės, kad netolimoje ateityje, galbūt jau rudenį, jie papildys komandą. Tikimės, kad ligoninė išlaikys regioninio lygio įtaigos statusą, todėl dairomės chirurgo, traumatologo, akušerio ginekologo. Neseniai jauni specialistai papildė anesteziologų kolektyvą, o nuo kovo mėnesio stacionare dirba nauja terapeutė Vida Ramanauskaitė. Reabilitacijos gydytojų komandą taip pat daugiausia sudaro jauni specialistai. Tad negalime skųstis, kad specialistų trūksta.

– Ar pritariate jaunimo norui išvažiuoti?

– Suprantama, jauni gydytojai važiuoja į užsienį dėl didesnio atlyginimo, nors ten irgi reikia labai daug dirbti. Žinoma, žmogus, sunkiai dirbdamas užsienyje, greičiau susikurs materialinę gerovę. Aš priklausau tai kartai, kuri dirbti pradėjo tuomet, kai butai dar buvo dalinami, tad problema, kur gyventi, nebuvo aktuali. Kiek sykių keltum sparnus, apmąstai ir pasilieki Lietuvoje: čia mano šaknys, tėvai, kuriems esu vienintelis vaikas. O vaikams reikia suteikti laisvę - tegul išvažiuoja, pamato, įvertina patys. Galiausiai gyvenimas pats sudėlios viską į savo
vietas.

– Beje, rajone mažėja ir gyventojų, ar tai turi įtakos pacientų skaičiui?

– Bendras pacientų skaičius, be abejo, šiek tiek sumažėjo, tačiau sakyti, kad stipriai, negalėčiau. Labiausiai tai pastebime priėmimo skyriuje. Atsimenu laikus, kai savaitgaliais, per vieną dieną priėmimo skyriuje pagalba būdavo suteikiama maždaug šimtui pacientų. Dabar – apie pusei šimto. Tam gali būti įvairių priežasčių – galbūt žmonės dažniau kreipiasi į šeimos
gydytojus, o gal tai rodo, kad išvyko aktyviausioji, judriausioji, dažniausiai susižalojanti gyventojų dalis?

– O ką rodo jūsų turimi duomenys?

– Mūsų statistiniai duomenys rodo, kad prieš įstojant į Europos Sąjungą, 2003 metais ligoninė turėjo 10 634 pacientus, 2006 metais – 8 653, 2010 metais – 8 605 pacientus (į šį skaičių įeina ir slaugos pacientai). Kita vertus, pacientų skaičiaus mažėjimas gali būti susijęs ir su ligoninei sumažintomis kvotomis. Štai ir šį pavasarį viršijame stacionare gydomiems pacientams skirtą kvotą. Tikimės, kad vasarą gydomų pacientų bus mažiau, mat kai kurie skyriai užsidaro atostogų. Taip atgausime viršytą pinigų sumą. Žinoma, užsidarius vienam iš vidaus ligų skyrių, ambulatorijų gydytojams būna sunkiau paguldyti ligonį. Tačiau kitu atveju mums neužtektų kvotos, taigi, ir finansavimo. Valstybės politika yra nukreipta į rajoninių ligoninių mažinimą. Galbūt įtakos turi ir Europos Sąjungos patarimai, kad daugiau žmonių turi būti gydoma šeimos gydytojo, kad Lietuvoje žmonės per ilgai guli stacionare. Bet mažai kas pagalvoja, kad mūsų visuomenė vystėsi kitaip nei Europoje. Jeigu ten pacientas gali ramiai laukti procedūros ar tyrimo pusmetį, pas mus yra kitaip. Galbūt užsienyje pacientai labiau pasitiki gydytoju – jeigu daktaras taip pasakė, vadinasi, aš galiu laukti.

Išplėtė dienos stacionarą

– Ar ligoninei jau suteiktas regioninio lygio ligoninės statusas?

– Sveikatos apsaugos ministerija specialiu raštu patvirtino, kad atitinkame regioninei ligoninei keliamus reikalavimus. Liko tai patvirtinti Vyriausybės nutarimu, tačiau šis procesas užsitęsia. Ironiška, tačiau sprendimas dėl rajoninio lygio statuso suteikimo buvo priimtas labai sparčiai.

– Kokios įtakos tai turi ligoninės darbui?

– Iki tol kardiologijos paslaugų suteikdavome maždaug už 200 tūkst. litų per metus. Kai tapome rajonine ligonine, tiek lėšų neskiriama, nes rajono ligoninė specializuotų kardiologijos paslaugų teikti negali. Tačiau ligoniai praktiškai to nepajuto, nes kai kurių kardiologinių ligų gydymas priskiriamas detalizuotoms vidaus ligų paslaugoms. Esmė ta, kad įkainis už šių paslaugų teikimą yra mažesnis. Vadinasi, šiandien mes galime gydyti kardiologinius ligonius, bet tai daryti turime mažesnėmis sąnaudomis.
Iš kitos pusės, atsirado ir gerų dalykų – dienos stacionaras. Dienos stacionaras labai patogus aktyviam, dirbančiam žmogui, kuriam nebūtinas 24 val. stebėjimas ir gydymas stacionare. Žmogus neatitrūksta nuo darbo ir veiklos, tačiau gauna specialistų konsultacijas, infuzijas, vaistus, kasdien yra apžiūrimas gydytojo, kuris prireikus gali koreguoti gydymą.
Šią paslaugą gali teikti tik rajono ligoninės, tačiau labai reikėtų, kad ji būtų įtraukta ir į regioninių ligoninių darbą.

Profesija – pasiryžusiems aukotis

– Nemažai gabių abiturientų svajoja apie mediko profesiją. Ką jiems patartumėte?

– Kalbėdama su jaunais žmonėmis, pabrėžiu – tai profesija, kurioje reikia aukotis. Aukoji save pacientui, intensyviam darbui, daug laiko taip pat reikia skirti žinioms, tobulinimuisi, nuolat sekti medicininę literatūrą. Medikas turi būti pasirengęs nenumatytiems įvykiams, bet kada keisti savo planus. Jam neišeina būti nešališku (galbūt šalti atrodome tik iš šalies), gydytojas įdeda daug širdies ir atiduoda didelę dalį savęs. Mano įsitikinimu, medikas turi jausti atsakomybę už kiekvieną pacientą.Tad jeigu jaunas žmogus yra pasirengęs taip dirbti, tegul jis renkasi mediko profesiją.

Žinoma, tai priklauso nuo to, kokiu gydytoju sieki tapti, kokius sau keli tikslus. Tačiau aš manau, kad jie turi būti maksimalūs.

– Ar jūs taip pat dirbate klinikinį darbą?

– Taip, nors derinti dvejas pareigas nelengva, nuo klinikinio darbo neatitrūkau. Esu vidaus ligų gydytoja – ši sritis, kai rinkausi specialybę, man buvo įdomiausia. Jaunimui visada sakau: ateis laikas, kai suabejosite pasirinkta profesija, tačiau ją atrasite iš naujo.  Bet tam reikės laiko. Mane ir daugelį gydytojų šis nusivylimas buvo apėmęs apie 2002 metus, kai mediko profesija visuomenėje buvo visiškai nevertinama.

Vėliau situacija kiek pasikeitė. Manau, žmonės suprato, kad dauguma gydytojų yra pasišventę savo darbui.

Irmina Valantonytė