Žurnalistės Daivos Baronienės straipsnis „Lietuvos žiniose“ apie Pajieslio kaime besikūriančią krišnaistų bendruomenę sukėlė didelį atgarsį vietos gyventojų tarpe.

Nesame dar gerai pažįstami su naujaisiais kaimo gyventojais ir kol kas nė vienas iš atvykusiųjų nepareiškė noro priklausyti bendruomenės centrui, todėl su kai kuriomis mintimis nesinori sutikti.

Gyvename šiame krašte, kur nuo seno gyventa tėvų ir protėvių. Sakoma, kad  kaimui pradžią davė Teodora Pilsudska (garsaus lenkų maršalo močiutė), 1857 metais iš Pašušvio palivarko į kitą vietą perkėlusi bažnyčią: ,,Gal Dievas bus palankesnis?“ Taip ėmęs kurtis Pajieslys.

Pastaruoju metu ypač jaučiame lenkų susidomėjimą savo kraštu, o kartu ir bažnyčios fundatore, todėl praėjusį pavasarį labai noriai rinkomės į susitikimą su gausia lenkų delegacija. Nors ir nemokėdami lenkų kalbos, mielai klausėmės jų dainų, žavėjomės šokiais, tautiniais rūbais ir pagarba savo tautiečiams.  Visais laikais nebuvome priešiški kitataučiams, kito tikėjimo ar įvairių partijų žmonėms. Senieji kaimo gyventojai pamena, kad anksčiau kapinių viename kampe buvo laidojami nekrikštai, kito tikėjimo ar savo noru iš gyvenimo pasitraukę. Tačiau jau seniai taip nėra. Žemė vienoda visiems ir, manome, kad jos ne tik mirusiems, bet ir gyviesiems dar ilgai užteks.

Be abejo, naujakurių krišnaistų gyvenimas kelia susidomėjimą. Ir ne vien dėl to, kad „jie ne tik negeria, nerūko ir nevalgo mėsos.“ (straipsnio citata). Kadangi kaime viskas labai gerai matyti (juk vienas kitą pažįstame nuo gimimo, o vaikus pratiname „labas“ kiekvienam sutiktam sakyti), tai ir darosi žingeidu, kas ir kaip gyvena, kokia jo aplinka ir ką gero jis gali padaryti, kad kaimas būtų gražesnis.

Beje, pastaruoju metu netgi skatinama pažinti savo kaimyną, kad išvengtume įvairių bėdų ar nesusipratimų. O kad kaime yra stikliuko mėgėjų, tai ne paslaptis. Kartais tokių žmonių paslaugomis, menkai apmokamu darbu tenka ne vienam senyvo amžiaus žmogui pasinaudoti. Pasitaiko, kad jie dirba ir prie statomo Vaišnavų vienuolyno. Savo kaime neturime nė vieno benamio, čia niekas nesirausia konteineriuose ir savo  vaikų neišbarstė po valdiškus namus. Sumažėjus gimstamumui (buvo tokia visos Lietuvos problema), o jaunimui išvykus į miestus mokytis ar gyventi į užsienį, atsirado tuščių namų, butų. Tačiau neteko girdėti,
kad kas nors dėl įsitikinimų neparduotų krišnaistams namo. Mes už tai, kad čia būtų gyvenama, tvarkomasi ir bendraujama.

Prieš keletą metų susikūręs bendruomenės centras (ačiū tam pačiam Virginijui Dovydui, kuris paskatino burtis) įvairiomis priemonėmis ir projektais siekia, kad čia gyvenimas  ir žmogaus kultūra nesiskirtų nuo miesto ar didmiesčio žmogaus sąlygų.

Rūpinamės vaikų ir jaunimo laisvalaikiu, organizuojame renginius bendruomenės nariams, skatiname savišvietą, todėl tiek kaimo bibliotekoje, tiek bendruomenės centre visada yra žmonių. Vieni domisi knygomis, spauda, kiti sėda prie kompiuterių ar rankdarbių. Treti sueina pasitarti, ką dar gero nuveikus ar kaip padėti bėdos užkluptam kaimo žmogui. Mes taip pat už tai, kad žinios padarytų žmogų ir geresnį, ir turtingesnį. Gal čia mūsų nuomonė ir nesutampa su išsakytu straipsnyje teiginiu apie „per didelį žinių siekimą.“ Beje, kai užpernai viena iš naujakurių krišnaisčių kreipėsi pagalbos, gūdžią rudens naktį pirmiausia pagelbėjo vietos gyventojai.

Džiaugiamės, kad turime savo bažnyčią, savo pradinę mokyklą, išsaugojome gerus santykius su kaimynais, esame atsakingi už savo kaimo ateitį ir visai nebijome naujakurių krišnaistų, nes čia taip pat mūsų žemė.

Almonė Šilkaitytė, Irena Milerienė
Pajieslio kaimo gyventojos

Žurnalistės Daivos Baronienės straipsnis: Pajieslio kaimo gyventojai išsigando krišnaistų