2012 vasario 9 07:53, Rinkos aikštė
Sausio mėnuo Kėdainių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio vyresniajam postiniui Vitaliui MASILIŪNUI buvo ypatingas.
Pareigūnų ataskaitinio susirinkimo metu jis buvo paskelbtas geriausiu 2011 metų apylinkės inspektoriumi. O netrukus po šio įvykio jam įteiktas M. Romerio universiteto teisės bakalauro diplomas.
Negaili savo laiko
Policijos komisariate penkerius metus dirbantis V. Masiliūnas pasižymėjo ne tik kaip geras pareigūnas, bet ir kaip visuomeniškas žmogus, nebijantis be atlygio padirbėti savo laisvalaikiu.
Vaikinas su vaikais iš socialinės rizikos šeimų darbuojasi Policijos jaunimo centre.
O štai praėjusią vasarą V. Masiliūno pagalbos sulaukė Krakių seniūnijos Plinkaigalio bendruomenės Vaikų dienos centras. Įrengiant šio centro patalpas, pritrūko lėšų sumokėti už darbą. Tuomet jis ir atskubėjo į pagalbą – be jokio užmokesčio sudėjo grindis visose Vaikų dienos centro patalpose.
Todėl geriausio apylinkės inspektoriaus apdovanojimui V. Masiliūną rekomendavo net dviejų – Truskavos ir Krakių – seniūnijų administracijos ir kaimų bendruomenių atstovai.
Užaugs gerais žmonėmis
– Esate rajono Policijos komisariato Jaunimo centro narys. Ką jums duoda darbas su vaikais iš socialinės rizikos šeimų?
– Čia visuomeniniais pagrindais darbuojuosi savo laisvalaikiu. Policijos jaunimo centre, kur po pamokų ateina vaikai, turiningai leidžiame laiką, kartu su jais važiuojame į vasaros stovyklas, dalyvaujame išvykose ir kt.
Visada tikiu, kad net daugkartinis įstatymų pažeidėjas, o juo labiau vaikas, tikrai pasitaisys. Man atrodo, kad vaikai, kurie, nepaisant to, ką mato savo šeimose, mūsų Policijos jaunimo centre regi visai kitus pavyzdžius, todėl beveik neabejoju, jog užaugs gerais ir dorais piliečiais.
Esu optimistas, todėl dažniausiai prasižengusius tik pamokau, pagrūmoju ir pagalvoju, kad kiekvienas žmogus turi sąžinės ir gėdos, todėl tikrai daugiau nebeis klystkeliais.
– O kas jus sieja su Krakių seniūnijos Pašušvio kaimu, kur bendruomenės centre sudėjote grindis?
– Ten – mano draugės gimtinė.
Beje, visai nesureikšminu šio savo darbo. Tai dariau iš draugiškumo, nes tuomet turėjau laisvo laiko. Kai manęs paprašė pagelbėti, pamaniau, kodėl gi nepadėjus, jeigu žmonėms reikia pagalbos? Juolab kad atlikti būsto remonto darbus man nėra naujiena, nes gyvenimas daug ko išmokė.
Sutiko nesvarstęs
– Gal pats esate kilęs iš Truskavos?
– Ne. Iki šiol su tėvais gyvenu Šlapaberžės kaime, Dotnuvos seniūnijoje, iš kur kasdien važinėju į darbą rajono Policijos komisariate.
Truskavoje apylinkės inspektoriumi dirbu trejetą metų, o iki tol – porą metų prižiūrėjau aplink Kėdainių miesto autobusų stotį esančią teritoriją su gyvenamaisiais rajonais.
Man čia labai patiko, matyt, todėl ir su darbu sėkmingai susitvarkydavau. Štai tada ir sulaukiau pasiūlymo iš miesto persikelti į rajono pakraštyje esantį miestelį. Kadangi ilgiems svarstymams neturėjau laiko, nes reikėjo apsispręsti beveik tą pačią akimirką, pasakiau, kad sutinku.
Žinoma, pradžia buvo sunki. Nežinojau nei kaip, nei ką daryti (šypsosi). Daugiausia reikėjo dirbti su žmonėmis – tiesiog vietoje kalbantis, aiškinantis ir sprendžiant iškilusias problemas.
– Gyvenate Šlapaberžėje, kur aktyviai veikia vietos bendruomenė. Gal ir ten darbuojatės visuomeniniais pagrindais?
– Nesu šios bendruomenės narys, jai priklauso tik mano tėvai. Tačiau kai manęs paprašo, kaip pareigūnas budžiu per Šlapaberžėje rengiamas šventes.
Skambina dieną ir naktį
– Su kokiomis bėdomis susiduriate dirbdamas seniūnijoje?
– Ten yra daug įvairiausių problemų, todėl turiu pripažinti, kad kartais nesuspėju visko iki galo atlikti ir visur apvažiuoti.
Pagrindinė problema kaime yra prekyba alkoholiu ir tabaku. Beje, pastaraisiais metais stipriai sumažėjo prekiaujančių namine degtine, tačiau vietoj to sparčiai išpopuliarėjo alaus perpardavinėjimas. Didžiuosiuose prekybos centruose pirkto pigaus alaus kaina naktimis, savaitgaliais ir švenčių dienomis kaime išauga
dvigubai ar net trigubai. Tačiau tai įrodyti teisiškai ir nubausti tokius „užkietėjusius verslininkus“, kurių poroje kaimų turiu po du, yra labai sunku.
Sulaukiu skundų ir iš šių žmonių kaimynų bei kitų gyventojų, kurie kenčia dėl ištisą parą vykstančios prekybos. Bet kaip mes galime prasižengusius nubausti, jeigu su mumis niekas nekalba atvirai, o skundžiasi tik anonimiškai ir pateikia informaciją, kuri ir taip jau yra žinoma…
– Ar dažnai Truskavos gyventojai kreipiasi į jus?
– Nors mano darbo laikas yra nuo 8 iki 17 valandos, o priėmimo dienos Truskavoje –pirmadieniais ir trečiadieniais, kai iškyla problemos ar atsitinka bėda, dieną ir naktį truskaviečiai pagalbos ieško ne trumpuoju telefono numeriu 112, bet paprasčiausiai mobiliuoju telefonu skambina man.
Ir nedarbo valandomis dažniausiai būnu miestelyje. Tik kartais, kai Prevencijos poskyryje pritrūksta darbuotojų, valdžia mane „pasiskolina“ į miestą (šypsosi).
Iškyla įvairių problemų
– Turbūt nemažai problemų turite ir su automobilių stovėjimo aikštele, esančia šalia tarptautinės automagistralės „Via Baltica“?
– Žinoma. Šioje vietoje dažniausiai nukenčia vilkikų vairuotojai, iš kurių automobilių dingsta degalai ir kroviniai, supjaustomi tentai ir pan.
Džiaugiuosi, kad dažnai tenka bendradarbiauti su kriminalistu Dariumi Čepu, kuriam kai prireikia, tenka pagelbėti aiškinant daugumą Truskavos seniūnijoje
įvykdytų nusikaltimų.
- Ar truskaviečių šeimose smurtaujama?
– Taip. Beje, mūsų rajone buvau vienas iš pirmųjų pareigūnų, pradėjusių ikiteisminį tyrimą dėl smurto šeimoje.
Paprastai po tokių įvykių kitą dieną vyras su žmona susitaiko, todėl tolesnis tyrimas nebeturi pagrindo. Vis dėlto šis įstatymas gana sėkmingai padeda apraminti piktybinius smurtautojus, kuriems gresia net iškeldinimas iš namų.
Palaiko gerus santykius
– Ar turite problemų su jaunimu ir vaikais?
– Didelių rūpesčių neturiu. Daug bendrauju su Truskavos pagrindine mokykla, į kurią mane pasikviečia ne tik iškilus problemoms, bet ir pasikalbėti su mokiniais.
Pastebėjau, kad kaimo vaikai yra geresni ir juos labiau paveikia pareigūno paskaita, pamokymas ar paprasčiausias patarimas.
– Kaip sutariate su vietos valdžia?
– Mano ir seniūno Vytauto Zakaryzos santykiai yra puikūs. Iš pradžių, kol Truskavoje „apsitryniau“, reikėjo susipažinti su žmonėmis, apžiūrėti teritoriją. Čia man daug padėjo seniūnas, kuris pats yra ir policijos rėmėjas. Jeigu dirbu vakarais, tuomet kartu su V. Zakaryza aplekiame visą seniūniją, aplankome problemines šeimas.
Be to, dalyvauju beveik visuose miestelio renginiuose ir šventėse. Mėgstu bendrauti su žmonėmis ir geriau juos pažinti. Beje, truskaviečiai – geri ir nuoširdūs. Man ten patinka, todėl dažnai net atostogų metu noriu nulėkti į Truskavą ir pasižiūrėti, kaip gyvena vietos žmonės.
Tęs studijas
– Kodėl rinkotės policininko profesiją?
– Juokauju, kad į ją „įkritau“ atsitiktinai. Kai mokiausi tuometinėje Akademijos vidurinėje mokykloje, man arčiausiai širdies buvo istorija, todėl renkantis aukštąją mokyklą ir studijų kryptį pirmuoju numeriu įrašiau istoriją, o antruoju – policiją. Taip susiklostė, kad į pirmąją nepatekau, užtat mane sėkmingai priėmė į antrąją.
Todėl kai baigiau mokyklą, įstojau į M. Romerio universitetą Kaune, kur mokiausi pusantrų metų ir įgijau pirminės grandies pareigūno kvalifikaciją. Tada ten pat neakivaizdžiai toliau studijavau teisę.
– Jau turite bakalauro diplomą. Gal galvojate ir apie magistrantūros studijas?
– Taip, jeigu bus galimybė. Bet dar iki vasaros, kai reikės rinktis studijų kryptį, turiu laiko galutinai apsispręsti, į kokią teisės šaką norėčiau gilintis ateityje.
Keisti nesiruošia
– Ar darbo pradžia policijoje buvo lengva?
– Beje, baigęs pirmos pakopos studijas, įsidarbinau policininku Vilniuje, tačiau pagal galiojančią siuntimų iš rajono komisariatų tvarką, turėjau sugrįžti atgal į Kėdainius (šypsosi).
Iš pradžių didelio susidomėjimo darbu nebuvo. Juk buvau naujokas, nieko nežinojau, todėl jaučiausi pasimetęs… Matyt, taip atsitiko todėl, kad iškart patekau į Prevencijos poskyrį, kur reikia rimtai dirbti, čia reikalaujama daugiau žinių, patirties. Galvojau: „Ką aš čia darau?“. Laimei, mane kolegos ir viršininkai šiltai
priėmė, mokė, padėjo…
Po to pamažu „įsivažiavau“ ir pradėjau dirbti rimtai. Dabar neįsivaizduoju, kad galėčiau būti kitos profesijos atstovu, todėl savo ateitį sieju tik su policija.
Iki šiol tiek rajono Policijos komisariate, tiek Truskavos seniūnijoje dirbu su puikiais žmonėmis, su kuriais jaučiuosi esąs vienos šeimos narys. Drąsiai galiu pasakyti – man čia patinka.
– Galbūt buvo akimirkų, kai norėjote keisti profesiją?
– Buvo sunkių momentų, tačiau dar niekada nesigailėjau dėl savo pasirinkimo, todėl ir savo ateitį ketinu susieti su policija bei teise.
Nemėgsta detektyvų
– Ką veikiate laisvalaikiu?
– Iki šiol turėjau labai mažai laisvo laiko. Jį „surydavo“ mokslas universitete, todėl net laisvalaikiu skaitydavau tik tas knygas, kurių reikėjo studijoms. Kol kas dabar svajoju tik pailsėti.
O kai turiu šiek tiek laiko, mėgstu sportuoti, todėl dukart savaitėje kartu su kolegomis žaidžiu krepšinį, pagal galimybes bėgioju krosą arba nueinu į treniruoklių salę.
– Ar mėgstate skaityti ir žiūrėti detektyvus?
– Ne. Stengiuosi išvengti kriminalinių naujienų, taip pat vengiu ir detektyvų. Man ir darbe pakanka nusikaltimų (šypsosi).
Aušra Malinauskienė
Pareigūnų ataskaitinio susirinkimo metu jis buvo paskelbtas geriausiu 2011 metų apylinkės inspektoriumi. O netrukus po šio įvykio jam įteiktas M. Romerio universiteto teisės bakalauro diplomas.
Negaili savo laiko
Policijos komisariate penkerius metus dirbantis V. Masiliūnas pasižymėjo ne tik kaip geras pareigūnas, bet ir kaip visuomeniškas žmogus, nebijantis be atlygio padirbėti savo laisvalaikiu.
Vaikinas su vaikais iš socialinės rizikos šeimų darbuojasi Policijos jaunimo centre.
O štai praėjusią vasarą V. Masiliūno pagalbos sulaukė Krakių seniūnijos Plinkaigalio bendruomenės Vaikų dienos centras. Įrengiant šio centro patalpas, pritrūko lėšų sumokėti už darbą. Tuomet jis ir atskubėjo į pagalbą – be jokio užmokesčio sudėjo grindis visose Vaikų dienos centro patalpose.
Todėl geriausio apylinkės inspektoriaus apdovanojimui V. Masiliūną rekomendavo net dviejų – Truskavos ir Krakių – seniūnijų administracijos ir kaimų bendruomenių atstovai.
Užaugs gerais žmonėmis
– Esate rajono Policijos komisariato Jaunimo centro narys. Ką jums duoda darbas su vaikais iš socialinės rizikos šeimų?
– Čia visuomeniniais pagrindais darbuojuosi savo laisvalaikiu. Policijos jaunimo centre, kur po pamokų ateina vaikai, turiningai leidžiame laiką, kartu su jais važiuojame į vasaros stovyklas, dalyvaujame išvykose ir kt.
Visada tikiu, kad net daugkartinis įstatymų pažeidėjas, o juo labiau vaikas, tikrai pasitaisys. Man atrodo, kad vaikai, kurie, nepaisant to, ką mato savo šeimose, mūsų Policijos jaunimo centre regi visai kitus pavyzdžius, todėl beveik neabejoju, jog užaugs gerais ir dorais piliečiais.
Esu optimistas, todėl dažniausiai prasižengusius tik pamokau, pagrūmoju ir pagalvoju, kad kiekvienas žmogus turi sąžinės ir gėdos, todėl tikrai daugiau nebeis klystkeliais.
– O kas jus sieja su Krakių seniūnijos Pašušvio kaimu, kur bendruomenės centre sudėjote grindis?
– Ten – mano draugės gimtinė.
Beje, visai nesureikšminu šio savo darbo. Tai dariau iš draugiškumo, nes tuomet turėjau laisvo laiko. Kai manęs paprašė pagelbėti, pamaniau, kodėl gi nepadėjus, jeigu žmonėms reikia pagalbos? Juolab kad atlikti būsto remonto darbus man nėra naujiena, nes gyvenimas daug ko išmokė.
Sutiko nesvarstęs
– Gal pats esate kilęs iš Truskavos?
– Ne. Iki šiol su tėvais gyvenu Šlapaberžės kaime, Dotnuvos seniūnijoje, iš kur kasdien važinėju į darbą rajono Policijos komisariate.
Truskavoje apylinkės inspektoriumi dirbu trejetą metų, o iki tol – porą metų prižiūrėjau aplink Kėdainių miesto autobusų stotį esančią teritoriją su gyvenamaisiais rajonais.
Man čia labai patiko, matyt, todėl ir su darbu sėkmingai susitvarkydavau. Štai tada ir sulaukiau pasiūlymo iš miesto persikelti į rajono pakraštyje esantį miestelį. Kadangi ilgiems svarstymams neturėjau laiko, nes reikėjo apsispręsti beveik tą pačią akimirką, pasakiau, kad sutinku.
Žinoma, pradžia buvo sunki. Nežinojau nei kaip, nei ką daryti (šypsosi). Daugiausia reikėjo dirbti su žmonėmis – tiesiog vietoje kalbantis, aiškinantis ir sprendžiant iškilusias problemas.
– Gyvenate Šlapaberžėje, kur aktyviai veikia vietos bendruomenė. Gal ir ten darbuojatės visuomeniniais pagrindais?
– Nesu šios bendruomenės narys, jai priklauso tik mano tėvai. Tačiau kai manęs paprašo, kaip pareigūnas budžiu per Šlapaberžėje rengiamas šventes.
Skambina dieną ir naktį
– Su kokiomis bėdomis susiduriate dirbdamas seniūnijoje?
– Ten yra daug įvairiausių problemų, todėl turiu pripažinti, kad kartais nesuspėju visko iki galo atlikti ir visur apvažiuoti.
Pagrindinė problema kaime yra prekyba alkoholiu ir tabaku. Beje, pastaraisiais metais stipriai sumažėjo prekiaujančių namine degtine, tačiau vietoj to sparčiai išpopuliarėjo alaus perpardavinėjimas. Didžiuosiuose prekybos centruose pirkto pigaus alaus kaina naktimis, savaitgaliais ir švenčių dienomis kaime išauga
dvigubai ar net trigubai. Tačiau tai įrodyti teisiškai ir nubausti tokius „užkietėjusius verslininkus“, kurių poroje kaimų turiu po du, yra labai sunku.
Sulaukiu skundų ir iš šių žmonių kaimynų bei kitų gyventojų, kurie kenčia dėl ištisą parą vykstančios prekybos. Bet kaip mes galime prasižengusius nubausti, jeigu su mumis niekas nekalba atvirai, o skundžiasi tik anonimiškai ir pateikia informaciją, kuri ir taip jau yra žinoma…
– Ar dažnai Truskavos gyventojai kreipiasi į jus?
– Nors mano darbo laikas yra nuo 8 iki 17 valandos, o priėmimo dienos Truskavoje –pirmadieniais ir trečiadieniais, kai iškyla problemos ar atsitinka bėda, dieną ir naktį truskaviečiai pagalbos ieško ne trumpuoju telefono numeriu 112, bet paprasčiausiai mobiliuoju telefonu skambina man.
Ir nedarbo valandomis dažniausiai būnu miestelyje. Tik kartais, kai Prevencijos poskyryje pritrūksta darbuotojų, valdžia mane „pasiskolina“ į miestą (šypsosi).
Iškyla įvairių problemų
– Turbūt nemažai problemų turite ir su automobilių stovėjimo aikštele, esančia šalia tarptautinės automagistralės „Via Baltica“?
– Žinoma. Šioje vietoje dažniausiai nukenčia vilkikų vairuotojai, iš kurių automobilių dingsta degalai ir kroviniai, supjaustomi tentai ir pan.
Džiaugiuosi, kad dažnai tenka bendradarbiauti su kriminalistu Dariumi Čepu, kuriam kai prireikia, tenka pagelbėti aiškinant daugumą Truskavos seniūnijoje
įvykdytų nusikaltimų.
- Ar truskaviečių šeimose smurtaujama?
– Taip. Beje, mūsų rajone buvau vienas iš pirmųjų pareigūnų, pradėjusių ikiteisminį tyrimą dėl smurto šeimoje.
Paprastai po tokių įvykių kitą dieną vyras su žmona susitaiko, todėl tolesnis tyrimas nebeturi pagrindo. Vis dėlto šis įstatymas gana sėkmingai padeda apraminti piktybinius smurtautojus, kuriems gresia net iškeldinimas iš namų.
Palaiko gerus santykius
– Ar turite problemų su jaunimu ir vaikais?
– Didelių rūpesčių neturiu. Daug bendrauju su Truskavos pagrindine mokykla, į kurią mane pasikviečia ne tik iškilus problemoms, bet ir pasikalbėti su mokiniais.
Pastebėjau, kad kaimo vaikai yra geresni ir juos labiau paveikia pareigūno paskaita, pamokymas ar paprasčiausias patarimas.
– Kaip sutariate su vietos valdžia?
– Mano ir seniūno Vytauto Zakaryzos santykiai yra puikūs. Iš pradžių, kol Truskavoje „apsitryniau“, reikėjo susipažinti su žmonėmis, apžiūrėti teritoriją. Čia man daug padėjo seniūnas, kuris pats yra ir policijos rėmėjas. Jeigu dirbu vakarais, tuomet kartu su V. Zakaryza aplekiame visą seniūniją, aplankome problemines šeimas.
Be to, dalyvauju beveik visuose miestelio renginiuose ir šventėse. Mėgstu bendrauti su žmonėmis ir geriau juos pažinti. Beje, truskaviečiai – geri ir nuoširdūs. Man ten patinka, todėl dažnai net atostogų metu noriu nulėkti į Truskavą ir pasižiūrėti, kaip gyvena vietos žmonės.
Tęs studijas
– Kodėl rinkotės policininko profesiją?
– Juokauju, kad į ją „įkritau“ atsitiktinai. Kai mokiausi tuometinėje Akademijos vidurinėje mokykloje, man arčiausiai širdies buvo istorija, todėl renkantis aukštąją mokyklą ir studijų kryptį pirmuoju numeriu įrašiau istoriją, o antruoju – policiją. Taip susiklostė, kad į pirmąją nepatekau, užtat mane sėkmingai priėmė į antrąją.
Todėl kai baigiau mokyklą, įstojau į M. Romerio universitetą Kaune, kur mokiausi pusantrų metų ir įgijau pirminės grandies pareigūno kvalifikaciją. Tada ten pat neakivaizdžiai toliau studijavau teisę.
– Jau turite bakalauro diplomą. Gal galvojate ir apie magistrantūros studijas?
– Taip, jeigu bus galimybė. Bet dar iki vasaros, kai reikės rinktis studijų kryptį, turiu laiko galutinai apsispręsti, į kokią teisės šaką norėčiau gilintis ateityje.
Keisti nesiruošia
– Ar darbo pradžia policijoje buvo lengva?
– Beje, baigęs pirmos pakopos studijas, įsidarbinau policininku Vilniuje, tačiau pagal galiojančią siuntimų iš rajono komisariatų tvarką, turėjau sugrįžti atgal į Kėdainius (šypsosi).
Iš pradžių didelio susidomėjimo darbu nebuvo. Juk buvau naujokas, nieko nežinojau, todėl jaučiausi pasimetęs… Matyt, taip atsitiko todėl, kad iškart patekau į Prevencijos poskyrį, kur reikia rimtai dirbti, čia reikalaujama daugiau žinių, patirties. Galvojau: „Ką aš čia darau?“. Laimei, mane kolegos ir viršininkai šiltai
priėmė, mokė, padėjo…
Po to pamažu „įsivažiavau“ ir pradėjau dirbti rimtai. Dabar neįsivaizduoju, kad galėčiau būti kitos profesijos atstovu, todėl savo ateitį sieju tik su policija.
Iki šiol tiek rajono Policijos komisariate, tiek Truskavos seniūnijoje dirbu su puikiais žmonėmis, su kuriais jaučiuosi esąs vienos šeimos narys. Drąsiai galiu pasakyti – man čia patinka.
– Galbūt buvo akimirkų, kai norėjote keisti profesiją?
– Buvo sunkių momentų, tačiau dar niekada nesigailėjau dėl savo pasirinkimo, todėl ir savo ateitį ketinu susieti su policija bei teise.
Nemėgsta detektyvų
– Ką veikiate laisvalaikiu?
– Iki šiol turėjau labai mažai laisvo laiko. Jį „surydavo“ mokslas universitete, todėl net laisvalaikiu skaitydavau tik tas knygas, kurių reikėjo studijoms. Kol kas dabar svajoju tik pailsėti.
O kai turiu šiek tiek laiko, mėgstu sportuoti, todėl dukart savaitėje kartu su kolegomis žaidžiu krepšinį, pagal galimybes bėgioju krosą arba nueinu į treniruoklių salę.
– Ar mėgstate skaityti ir žiūrėti detektyvus?
– Ne. Stengiuosi išvengti kriminalinių naujienų, taip pat vengiu ir detektyvų. Man ir darbe pakanka nusikaltimų (šypsosi).
Aušra Malinauskienė
Griežtai draudžiama Kėdainietis.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be raštiško ar žodinio redakcijos sutikimo, o jei sutikimas buvo gautas, būtina nurodyti Kėdainietis.lt kaip šaltinį ir naudoti aktyvią Kėdainietis.lt nuorodą.




